Prekių katalogas

Žemaitijos vėliavos

  • 19 
    39  Sutaupykite 20 
    19 
    39  Sutaupykite 20 
    19 
    39  Sutaupykite 20 
    19 
    39  Sutaupykite 20 
    19 
    39  Sutaupykite 20 
  • Žemaitijos herbas buvo atkurtas Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva, jo autorius – Algis Kliševičius. Mažojo Žemaitijos herbo ir viduriniojo Žemaitijos herbo projektai buvo suderinti Lietuvos heraldikos komisijoje 1994 m. liepos 21 d., o didžiojo Žemaitijos herbo projektas suderintas 1999 m. liepos 22 d.

    • Mažasis Žemaitijos herbas yra herbinis skydas, kurio raudoname lauke pavaizduota juoda meška su sidabrine (balta) grandine ant kaklo (tokios pat spalvos yra meškos dantys ir nagai), stovinti ant užpakalinių kojų.
    • Viduriniojo Žemaitijos herbo projekto variantas susideda iš aprašyto mažojo herbo ir ant jo uždėtos heraldinės kunigaikščių aprangai būdingos raudonos karūnos su sidabriniu vainiku.
    • Didžiojo Žemaitijos herbo projekto variantas papildytas skydininkais: skydą su meškos atvaizdu ir skydo viršuje esančia karūna iš dešinės pusės prilaiko sidabrinė deivė, kita ranka atsirėmusi į inkarą, o iš kairės pusės skydą prilaiko sidabrinis karys; karys ir deivė stovi ant sidabrinio kaspino su raudonai įrašytu lotynišku užrašu „PATRIA UNA“ (liet. „Tėvynė viena“).

    Visi šie herbai gali būti naudojami etnografinio regiono vėliavoje, todėl štai jau turime 3 vėliavos variantus.

    Truputėlis teorijų. Kodėl meška?
    Herbo klausimas nėra pakankamai ištyrinėtas. Visoje Žemaitijos vėliavos ir herbo istorijoje turime labai daug teorijų, o mažai faktų. Pradedant nuo herbo yra teorija, kuri sako, jog Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją, viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot.ursus– meška).
    Jei kalbėtume apie vėliavą, kadangi nei viena neišliko, o atkurta iš pasakojimų „iš lūpų į lūpas", taip atsirado ne viena jos interpretacija. Kodėl neišliko? Pasak kaimyninių šalių šaltinių žemaičių narsiausi kariai, apsisiautę meškų kailius jodavo į mūšius, net ir kaštomis dienomis. Savo arklius prijaukindavo prie baisaus kvapo, o karo lauke priešininkų atbaidydavo su tokiu stipriu kvapu. Todėl mūšiuose, kaip rašo istoriniai šaltiniai, nebūdavo žemaičių vėliavų, nes vėliavas atstodavo žemaičių kariai, vilkintys meškų apdarus, kurie būdavo ir kaip atpažinimo ženklas.